Nuotakos istorija - Goda ir perlai

Stoviu, žiūriu aš į tą suknelę, į Godą, akys plečiasi kiekvieną sekundę, jaučiu – tuoj tuoj verksiu. Ne šiaip akis sudrėkinsiu, bet tikrai verksiu. Imu tvarkyti suknelės padelkas, kažką šnekėti pažeminus balsą (taip juk profesionaliau), bet man visiškai šakės, sukuosi aplink savo nuotaką ratu pasilenkusi ir nunarinusi galvą, gal nepastebės, nepamatys.

Ką galvojate, nuotaka kaprizinga, suknelė nepavyko, gal Goda mane ant blakstienų pastatė su savo įnoriais? Ha, apie viską nuo pradžių.

Kai Goda užsuko konsultacijai, kuri iš esmės yra viena kitos patikrinimas buvo momentinis bam! Paukšt, bum, šukšt – kibirkštis, kai žinojau noriu noriu noriu, kad Ji sugrįžtų. Noriu šitos šventės, šitos istorijos, šitos jūros ir bangų mūšos suknelės, o įvaizdis kūrėsi tiesiog ant lūpų mums besišnekučiuojant. Ir Goda sugrįžo su visu rimtu telefoniniu skambučiu ir labai aiškiu žinojimu, kaip nori jaustis.

Šiame įvaizdyje jūra – ne poezija, ar saldus romantizėjimas (romantika + pezėjimas), pliurpalas, kuris nieko nereiškia, o visiška teisybė. Kiek daug prasmės atsinešė ši pora ir kaip viskas buvo tikra. O pati Godą – jei man reikėtų personifikuoti jūrą tai būtų Ji! Dievinu Moteris, kurios įplaukia į kambarį su visa savo energiją, užvaldo erdvę skambiu juoku.

Suknelę pradėjome „lipdyti“ nuo Godos svajonių silueto ir individualiai pritaikytų stilistinių sprendimų. Korsetinio pagrindo viršus, leido dar labiau pabrėžti prigimtinę smėlio laikrodžio figūrą, o sijono klostės atkartojo ne ką kitą, bet bangų motyvą. Vienbalsiu sutarėme, jog nenorime spiegiančios baltos spalvos, tad buvo parinktas dramblio kaulo atspalvio audinys su švelniu blizgesiu, lyg primenančiu perlamutrinę kriauklę. Taip taip, jau skamba kaip poezija, bet prie jūros, šventės vietos – laivo Meridiano, bangas atkartojančios suknelės tobulai derėjo rankinė iš tikrų kriauklių... pala, dar ne viskas... o įvaizdį užbaigė močiutės perlų vėriniai. Dabar suprantat? Detalės!!!

Į vieną iš primatavimų Goda atsinešė visą dėžutę visokių grožybių, sakė gal kažkas tiks, bet gal per daug? Ar dėtis vienus perlus ar kitus? Sakiau abu! Varom iki galo, jei jau kuriam konceptą, tai be atsiprašinėjimų ir pilna koja. Va čia suveikė tas pasitikėjimas ir ryšys, tas bam/paukšt/bum/šukšt, kai Goda patikėjo mano vizija. Taip atsirado ir nėrinių nuometas, kuris tapo paskutiniu tašku ir ta vyšnia ant saldaus vestuvinio torto.

Tai jei viskas taip gerai, ko ten ašarojau? Ech. Suknelės atidavimo diena, o dar nebuvau mačius Godos su pilnu įvaizdžiu. Tai be nuometo, tai be aksesuarų, tai suknelė ne iki galo susiūta, dar kažko trūksta. Apsirengė, apsiavė batelius, užsidėjo nuometą, stovi visa graži, tokia undinė, jūra, banga ir nežinau...gal kad tokia graži, o grožis mane taip veikia, gal kad pirma per sezoną, gal per tą trumpą laiką prisirišau prie šilumos, kurią Godą skleidžia vos įžengus pro duris ir kažkaip suskydau. Net nežinau ar ji pamatė, bet jei skaito prisipažinsiu – Goda, tu pirma klientė, kuri mane pravirkdė.

Nuotraukos: Aivaras Šimeliūnas