Nuotakos istorija - kaip per sviestą

Būna, kad žvaigždės susidėlioja teisinga tvarka, nuotaka ateina tobulai pasiruošusi, viską išsiaiškinusi apie save ir būsimą šventę, jai įėjus pro duris visi garsai nurimsta, ale nei viena mašina už lango nepypsi, net gausiai pridegtų žvakių liepsnelės nesiplaiksto. Ji niekada nevėluoja, nei vieno susitikimo neperkeliam, audinį randu tik įėjus į parduotuvę, per primatavimus nėra ką taisyti, visi sprendimai atsitinka lengvai, net siuvėja džiaugiasi, kaip čia taip greitai siuvasi ir viskas einasi it sviestu patepta. Taip būna, bet labai labai retai. Toks procesas ne visai natūralus, jis užkelia kartelę, po tokių suknelių visos kitos su mažiausiais trikdžiais iššaukia paniką, nerviškai virpina akies voką ir kelia klausimus ar tikrai viską gerai darau. Bet procesas yra procesas, jame būna visko, baisių primatavimų, kai kažkas nestovi, negula, glamžosi ir krenta – na.tū.ra.lu. Primenu sau ir jums, o dabar pakalbėkime apie pačią suknelę.

Prieš klientei ateinant į pirmą susitikimą mėgstu pasmalsauti jos socialinių medijų profiliuose, pažiūrėti į veidą, paspėlioti apie estetiką, mintyse aprengti bent keletą skirtingų variantų ir susikurti sau mini istoriją. Dažniausiai neprašaunu, po trumpo pokalbio mano fantazija apsilipdo detalėmis ir vos išėjus pro duris viską nuguldau ant popieriaus lapo. Su Kornelija viskas prasidėjo taip pat. Nuotaka – modelis, daug ir ilgai dirbusi prieš objektyvą, persismelkusi minimalistinio dizaino principų. O kaip kitaip, juk ji daugiausiai dirba Korėjoje, garsiausiems prekių ženklams pozuoja su šiek tiek natūralaus makiažo, atskleisdama charakteringus veido bruožus. Va ir yra istorija, jaučiu ją ant pirštų galiukų. Mintyse ėmiau rengti Korneliją viskuo, kuo kadanors svajojau aprengti modelį. Tikrai tikrai atvira nugara, kažkas kritaus, modernaus, drapiruoto. Aišku, be rankovių… jokių rankovių! Atlėkiau į pirmą susitikimą nė trupučio nesinervindama (kas man visai nebūdinga) ir laukiau kol galėsiu išdėstyti savo planą. Degdama žvakes, dėliodama vandens taures ir rinkdama muziką lūpų kampučiais šypsojausi, nes įsivaizdavau Korneliją be žado, vadinančią mane ekstrasense, visus laimingus ir kaip po susitikimo aš sau pagiriamai patapšnosiu per petį. Ji galėjo man jau nieko nesakyti, nes savo galvoje žinojau, kaip atrodys vestuvės. Modernu, švaru, minimalistiška, architektūriška, ne gėlių puokštė, o vienas žiedas, ne tortas, o fancy šmancy desertas. Ne vintažas, o jau jokiu būdu ne vintažas, bet subtilumas. Perskaičiau Kornelijos mintis, jai bereikėjo tik patvirtinti.

Bet Kornelija, turbūt, parklupo eidama pas mane, gal kažko ne taip užvalgė ir šneka visai ne tai ką turėtų, kiša telefoną su Pinterest, rodo inspiracines nuotraukas, sako - pievų gėlės, korsetas, sluoksniai, jokių nuogų rankų, šiluma, romantika, vintažas… Pritariamai krenkščiu, taip…gražu, sluoksniai, vintažas, pievos, suprantu, girdžiu, tikrai korsetas? Ji linksi galva visa entuziastinga, matau kaip akys dega kalbant apie tuos nėrinius, visada atpažįstų princesę, kai ji sėdi prieš mane. Nes pati esu tokia pat, nesvarbu kaip atrodo iš šono.

Na ką... pevų gėlės, tai pievų gėlės. Braukiu brūkšnį ir įsimyliu Korneliją su raukiniais ir korsetu, vestuvių šventę gamtoje ir puokštę iš ramunių. Tik iš meilės gali dirbti su klientu, niekaip kitaip čia neišeina.

Jaunoji suknelės audiniui turėjo labia specifinių pageidavimų, nes romantika turėjo būti labai konkrečiai pieviškai romantiška. Ne itališkai, glamūriškai, prabangiai, o organiškai, jautriai...ir dar kažkaip, kaip jau neįžodinsiu. Kraipot galvą ir sakot, kad nėrinys yra nėrinys? Ne ne ne! Žinokit, čia pats normaliausias pokalbis, o perskaityti kokio tipo romantiška romantika jaunosios galvoj - darbo dalis. Mes čiupinėjome pavyzdžius, žiūrinėjome nuotraukas, Kornelija pirštu besdavo į kokią patinkančios suknelės nuotrauką, o aš realiu audinio gabalėliu parodydavau kas tai yra. Jos akys užkliuvo už švelniai gelsvo, sviestinio nėrinio su mažyčių gėlyčių raštu. Abi įsivaizdavome, kaip tobulai jis derės prie šventės koncepto, ceremonijos lauke ir emocijos, kurią norima sukurti. Sakau, romantiška romantika!

Korsetui parinktas natūralaus šilko audinys su grubia faktūra, įrėminantis ir pabrėžiantis suknelės siluetą bei neleidžiantis paskęsti nėrinių jūroje. Tiesa, proceso viduryje Kornelija ėmė galvoti ką reikės daryti su suknele po vestuvių, tad pasiūliau korsetą atskirti nuo sijono ir padaryti du gaminius. Dabar viršutinę ir apatinę suknelės dalis galės dėvėti atskirai, derinti su kitais drabužiais, pasipuošti per santuokos metines.

Ir viskas. Nelabai daugiau turiu ką pasakoti, jokios dramos! Viskas ėjosi lengvai, paprastai, be kančių ir didelių ieškojimų - kaip per sviestą.

Nuotraukos: Žymantė Štankelytė